Fotografijos kursai arba visur gerai, kur mūsų nėra

Trumpai ir drūtai – mano monitoriaus ekranas yra pilnas nuotraukų, kurių nedariau ir kuriose manęs nėra. Tai mano pažįstamų, bičiulių ir draugų darytos nuotraukos, kurie 24 akademines valandas mokėsi fotografijos meno.

Tai, ko jie išmoko, nesudėtinga apibūdinti žodžiais – susipažino su fotografijos ir foto technikos teorija, išmoko iš tikrųjų naudotis savo fotoaparatais (mums, mirtingiesiems ir paprastiems vartotojams tai, ko gero, nė nepasiekiama), žino, kaip taisyklingai daromos nuotraukos studijoje, kaip lauke ir kaip naktį. Ką gi, jie net turėjo kompiuterinio nuotraukų redagavimo kursus, t.y. PhotoShopo. Net aš, nors nedalyvavau kursuose, kažką sužinojau – pvz., kad kai kuriose nuotraukose esu tiesiog vadinama „šiukšle“ (kai esu antrame plane ir „gadinu“ pirmąjį). Ir nuo šiol nesistebiu, kodėl, prieš darant nuotraukas, yra fotografuojamas baltas popieriaus lapas.

Visko buvo tiek, kad jie su mielu noru tuos kursus dar pratęstų – kadangi, jų teigimu, tai tikrai praverstų.

O aš? Ką gi, man belieka peržvelginėti tas nuotraukas darsyk, kadangi gaila jas išmesti. Nemėgstu fotografuoti (kaip ir peržiūrinėti nuotraukas), o ir mano fotoaparatas neseniai sugedo, bet, kai pamačiau tas nuostabias nuotraukas, darytas neprofesionalių (bet jau diplomuotų) fotografų... Na, jas tiesiog reikia pamatyti.

Katažyna Kuckevič